Kūnai // Akvilė Kavaliauskaitė

Apie autorių ir knygą

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja bei laidų vedėja. 2015 m. buvo išleistas debiutinis jos romanas – „Du gyvenimai per vieną vasarą“, o 2020 m. autorė išleido antrąją savo knygą, novelių rinkinį „Kūnai“.

Kaip apie knygą sako autorė – „pabaigusi novelę „Kūnai“ supratau, kad tai tikrai bus knyga su idėja, kurioje telpa kūnai, dalykai, kurių nebemokame daryti, jausmai, kurių negalime įvardinti žodžiais.“ Šią knygą A. Kavaliauskaitė rašė daugmaž metus ir sudėjo į ją 12-ą novelių.

Mylimieji atrodo gražesni už kitus, nes ko gi mes patys verti, jei mylime negražius žmones?*

*novelė – Klasika su prieskoniu“

Knygos turinys

Visų dvylikos novelių, žinoma, neaprašysiu, bet visos jos susijusios su žmogaus jausmais bei pojūčiais. Skaitydami noveles susipažinsite su labai skirtingais pagrindiniais veikėjais – fotografu Marijumi, logistikos vadybininku besimokančiu kūrybinį rašymą – Denisu Lukošiumi, paskutiniam spektakliui besiruošiančiu aktoriumi – Hermanu ir begale kitų.

Autorė meistriškai įsigilina į skirtingus personažus (interviu metu ji minėjo, kad kai kurie personažai įkvėpti tikrų, jos sutiktų žmonių), atskleidžia jų emocijas, kurios kartais atrodo be galo netikėtos ar nenuspėjamos. Pavyzdžiui, kas sukosi Bartolomeo iš „Performansas Romoje“ galvoje buvo sunku nuspėti, o jo atlikto performanso priežastis pasirodė net tragikomiška. Atrodo, kad sulig novele autorė pasakodama istoriją keliauja vis giliau į veikėjo vidų, iš pradžių parodydama tik patį paviršių ir detalė po detalės atidengdama jo kūną bei vidų, parodydama tikrąją esybę ir taip leisdama skaitytojui viską sudėlioti į vietas.

Kai kurie mano, kad žmogui nevalia imtis Dievo vaidmens. Mes elgiamės kaip kūrėjai, nors esame tik kūriniai.*

*novelė – Viduje“

Mano mintys

Turiu pasakyti, kad man novelės patiko. Galbūt ne visos, vienos išsiskyrė ir atmintyje išliko labiau nei kitos, bet vis tiek patiko. Skaitėsi gana lengvai, nes autorės stilius leido „plaukti“ tekstu.

Mane labai žavėjo aplinkos aprašymai, kurie leido susitapatinti su vieta, kurioje yra ir pats veikėjas, ar tiesiog užbūrė ir juos tiesiog buvo gera skaityti. Vienas tokių pavyzdžių: „Pernakt atšilo ir speigo pienas pasileido per gatves.“

Labiausiai mane žavėjo trys novelės – „Kūnai“, „CV“ bei „Deniso Lukošiaus kūryba“. Pamenu, pradėjus skaityti novelę „CV“, į ją žiūrėjau gana skeptiškai, bet mane, kaip HR srityje dirbančią ir su panašiu požiūriu susidūrusią, mintis, su kuria skaitytoją po šios novelės palieka A. Kavaliauskaitė, išties leido susitapatinti ir pajusti, suprasti tą emociją.

Kitos dvi paminėtos novelės mane taip pat paliko su įvairiomis mintimis. Jos greičiausiai taip labai ir įsiminė dėl po jų perskaitymo sekusių apmąstymų.

Poros knygoje esančių novelių „nepajaučiau“. Galbūt ne visi autorės potyriai man artimi, o tai turbūt normalu. Bendrai, šios novelės tikrai palieka skaitytoją minčių lavinoje, po kiekvienos norisi sustoti ir pagalvoti, o tik po to skaityti toliau. Siūlau ir jums tuos apmąstymus išgyventi!

Nėra komentarų..

Palikite komentarą

Your email address will not be published.