Prisukamo paukščio kronikos // Haruki Murakami

Haruki Murakami savo kūriniais mane žavi nuo mokyklos laikų, kai lietuvių kalbos mokytoja mus supažindino su „Kafka pakrantėje“. Tas siurrealizmas, mistinės situacijos bei laviravimas tarp to, kas tikra ir to, kas slypi mūsų pasąmonėje.

Japonijoje šios knygos originalas buvo išleistas trimis atskiromis dalimis:

Book of the Thieving Magpie

Book of the Prophesying Bird

Book of the Bird-Catcher Man

Pati skaičiau Vintage leidimą anglų kalba, kuriame trys dalys išlaikomos, bet jos sujungtos į vieną knygą. Lietuvoje šią knygą 2016 m. išleido Baltos lankos.

Knygos siužetas

Šioje istorijoje H. Murakami supažindina mus su Toru Okada, arba „Mister Wind-up Bird“, bedarbiu, niekuo neišsiskiriančiu vyru. Jo bei jo žmonos Kumiko katė, Noboru Wataya, dingsta. Dėl kol kas neaiškių priežasčių Kumiko į tai reaguoja įtin jautriai ir ji prašo Toru surasti katę, kol ji bus darbe. Toru katės rasti nepavyksta, tad Kumiko į paiešką įtraukia ir būrėją, Maltą Kano. Čia ir prasideda visi dalykai, kurie, iš pažiūros, yra visiškai normalūs, bet kartu be galo keisti.

Antros dalies pradžioje atskleidžiama, kad Kumiko dingsta. To ponas Okada negali priimti taip lengvai, tad jis nusprendžia žmonos ieškoti ir ją susigrąžinti.

a person’s destiny is something you look back at afterwards, not something to be known in advance.

Mano mintys

Nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, mano mintys, atrodo, vis dar nesusidėliojo į „stalčiukus“. Net ir bandydama trumpai paaiškinti siužetą galvoju, kaip tai padaryti aiškiai, nes knygos siužetas gana keblus ir tikrai siurrealistinis.

Nepaisant to, ši istorija kol kas neabejotinai yra mano mėgstamiausia H. Murakami knyga. Ji tokia kupina turinio, skirtingų siužeto linijų, savitų veikėjų… O kur dar detalūs ir žavūs autoriaus aplinkos aprašymai, kurie padeda pasijusti taip lyg pats sėdėtum šalia pono Okados.

Šios knygos skaitymas sukelia begalę įvairiausių minčių, ypač dėl mano jau minėtos plonos linijos tarp sąmonės ir pasąmonės. Daugelis nutikimų atrodo absoliučiai siurrealūs, bet Murakami juos pateikia taip, “like it was the most normal thing in the world” <- net pats retkarčiais atkreipdamas į tai dėmesį.

Svarbu paminėti ir tai, kad siužetas buvo visai nenuspėjamas. Įpusėjusi knygą galvojau, kad jau tiek visko įvyko, kas dar gali nutikti šioje istorijoje? Ir nutiko tikrai daug! Iki pat pabaigos nežinojau, kuo visa tai užsibaigs, tad tai be galo įtraukė skaityti toliau.

Tikiu, kad tai ne eilinė knyga, paliekanti skaitytoją giliuose apmąstymuose ir svarstantį, kas iš tiesų vyksta mūsų pasąmonėje. Jei imti šios knygos neįtikinau aš, galbūt įtikins 4.16/5 bendras įvertinimas, skirtas 211 300 Goodreads vartotojų? 🙂 Griebkit ir skaitykit!

Nėra komentarų..

Palikite komentarą

Your email address will not be published.