Rozmarinas // Kristijonas Kaikaris

Apie autorių ir knygą

Kristijoną Kaikarį galima žinoti iš labai skirtingų amplua. Jis baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu ir vadovavo ne vienos tarptautinės įmonės lietuviškiems padaliniams. 2020-aisiais metais jis išleido pirmąsias dvi savo knygas, „Rozmarinas“ – viena iš jų. Pirmoji autoriaus knyga – „Nėra vietos dviem“.

Pristatydamas knygą, autorius dalijosi mintimis, kad neturėjo ambicijų parašyti aukšto lygio literatūros kūrinį. Jo tikslas labiau buvo įtraukti rečiau skaitančius žmones ir taip juos bent trumpam atitraukti nuo filmų ar serialų žiūrėjimo. Autorius norėjo, kad knyga skaitytųsi lengvai ir duotų skaitytojui, apie ką pagalvoti. Manau, kad šis tikslas buvo puikiai pasiektas!

Beje, smagu tai, kad viršelį kūrė pats autorius, o aprašomos vietovės žemėlapį (taip, čia viena tų knygų su žemėlapiu :)) kūrė jo mama.

Visuomet maniau, kad astronautai labai protingi, geba išgyventi ten, kur nėra gyvybės, bet dabar dingtelėjo, kad jie – tiesiog drąsūs žmonės.

Knygos turinys

Knygoje aprašoma istorija sukasi pandemijos užkluptame pasaulyje. Pirmiausia, čia susipažįstame su žmonėmis, turėjusiais galimybę atsiriboti nuo išorinio pasaulio, viruso ir kitų žmonių, vadinamų – svetimų. Jie apsirūpino saugia pastoge ir maistu keliems metams į priekį.

Ši kompanija jau kurį laiką nebuvo kojos iškėlę iš savo teritorijos – pusiasalio – o daugmaž mėnesį jų nepuola ir alkani svetimi. Netikėtai jie sužino, kad dalis turimų maisto atsargų, visgi, sugedę, tad po ilgo laiko jie pirmą kartą atveria aukštus pusiasalio vartus ir išeina ten, kur siautėja virusas.

Pusiasaliui atsivėrus, sužinome apie kitus pandemiją išgyvenusius žmones bei sąlygas, kuriomis jie gyvena. Istorijoje netrūksta veiksmo ir netikėtų siužeto vingių, o visa tai tik dar labiau įtraukia ir skatina skaityti toliau!

Galvoje tvinkčiojo mintis, jog kiti kažkur gyvena geriau už mus.

Mano mintys

Skaitant šią knygą mane apėmė gana surrealus jausmas.

Tėvams ar seneliams žiūrint senesnius, jau istorinius, įrašus, jie linkčioja galva ir sako – štai taip vyko gyvenimas mūsų laikais. Mano smegenys įprastai to nesuvokia, nes atrodo, kad tai tik filmas ar kažkieno parašyta istorija. Skaitant šią knygą, mano galvoje vyko kažkoks “gličas”, nes istorija skamba, kaip filmo scenarijus, bet kartu suprantu, kad panašūs dalykai vyksta ir dabartinės pandemijos metu. Karantinas, izoliacija, begalė dezinfekcijos. Prieš metus būčiau laikiusi visa tai tik kažkieno įsivaizdavimu, na, o dabar… patys žinote, kokia ta realybė. 🙂

Pati knyga parašyta lengvu stiliumi ir skaitosi tikrai greitai. Siužetas įtraukė, vis sukosi mintys o kas toliau? ir nesinorėjo knygos užversti visos neperskaičius! Tiesa, aš pertraukų neišvengiu, tad užtrukau porą dienų… 🙂 Bet man tikrai patiko netikėta pabaiga, buvo įdomu įsivaizduoti, kaip dabar vykstantys įvykiai galėtų pasisukti į dar blogesnę pusę (autoriaus palinkėjimas – kad istorija liktų tik knygoje – tikiuosi, išsipildys).

Džiugu, kad šia istorija norima parodyti, koks svarbus artimo žmogaus ryšys, kokie svarbūs pasitikėjimas ir laimė. Tai ypač pabrėžia istorijos pabaiga.

Laimės nenumarins joks virusas. Ji niekada nemiršta. Laimė tiesiog yra. Tereikia ją rasti.

Šią knygą skaičiau žiemos pradžioje, o man asmeniškai tokiu laiku būtų sunku imtis labai sudėtingos knygos. Manau, kad šis skaitinys – puikus kompanijonas vėsiems žiemos vakarams.

Tad kviečiu jus pasinerti į įdomų ir netikėtumų kupiną pasakojimą bei tikėtis, kad jis neišsipildys. 🙂

Nėra komentarų..

Palikite komentarą

Your email address will not be published.