Tarp pilkų debesų // Rūta Šepetys

Rūtos Šepetys knyga“Tarp pilkų debesų“ jau daugiau nei septynerius metus turi savo vietą mano mylimiausių knygų sąraše. Pirmą kartą šią knygą skaičiau dešimtoje klasėje, tada skaičiau lietuvišką jos vertimą. Panorau perskaityti ir autorės rašytą originalą bei pažiūrėti, kaip ji pati norėjo pateikti šią istoriją.

The child had been alive only minutes but was already considered a criminal by the Soviets.

Knygos siužetas

1941-aisiais metais į Vilkų šeimos namus Kaune įsibrauna NKVD ir pagrindinę knygos veikėją – Liną, jos mamą bei brolį, ištremia į Sibirą. Linos tėtis, Kostas Vilkas, jau atskirtas nuo šeimos ir taip pat ištremtas. Išskirta Vilkų šeima susodinama į gyvulinius vagonus ir tremiama į Sibiro gilumą su begale kitų lietuvių. Rūta Šepetys Linos akimis pasakoja, kokius išgyvenimus Sibire patiria tremtiniai, ji perteikia jų skausmą, liūdesį ir retus laimės trupinius.

Ruošdamasi rašyti šią knygą autorė susitiko su ne vienu tremtiniu ir klausė jų istorijų iš Sibiro gyvenimo. Turint omenyje, kad knygoje aprašyti veikėjų išgyvenimai – kažkieno tikri prisiminimai, tik dar labiau sustiprina įspūdį ir kelia dar didesnį skausmą skaitytojui.

Mano mintys

Kaip ir skaitydama pirmą kartą, su šia knyga ir juokiausi, ir verkiau. Šios knygos atvirumas, veikėjų išgyvenamų emocijų aprašymai… tikrai suspaudė širdį ir įsiminė ilgam.

Išties sunku nusakyti, kokias emocijas man kelia ši knyga. Jaučiau pyktį, gailestį, liūdesį, bet kartu ir džiaugsmą. Esu patriotė ir be galo myliu Lietuvą, tad ši knyga ir jos nešama istorija man turbūt visada išliks labai brangi.

Tiesa, pagal knygą „Tarp pilkų debesų“ 2018 metais pastatytas ir to paties pavadinimo filmas. Be galo džiaugiausi sužinojusi, kad jis bus kuriamas ir nekantravau pamatyti rezultatą. BET jis mane be galo nuvylė.

Manau, kad filmas buvo per švelnus, jis neatskleidė tikrųjų emocijų, vietomis net kilo mintis „ir kuo gi skundėsi tie tremtiniai? Ne toks ir blogas tas gyvenimas Sibire“. Švenčiant Kalėdas iš niekur atsiranda Kalėdiniai žaislai ir visi tremtiniai pilni šilumos bei džiaugsmo, stalas nukrautas maistu, o kambarys spinduliuoja laime. Visai nepanašu į Sibiro tremtinių kasdienybę?

Iš tiesų, ką pastebėjau diskutuojant su draugais, mačiusiais filmą – skaitę knygą, filmu nusivylė, o knygos neskaitę – džiaugėsi ir jiems filmas patiko. Gal tai tik dar vienas pavyzdys to, kaip detaliai istoriją galima aprašyti knygoje ir kaip kartais sunku tas emocijas perteikti kino ekrane.

Nėra komentarų..

Palikite komentarą

Your email address will not be published.