Vilniaus atminties punktyrai // Gabija Lunevičiūtė

Apie autorių ir knygą

Gabija Lunevičiūtė – žurnalistė, Vilniaus miesto gidė, paruošusi daugiau nei 30 maršrutų šiam miestui pažinti. Autorės senelis – rašytojas Juozas Aputis, o močiutė, Virginija Aputienė, dirbo ties Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos mėnesiniu žurnalu – „Tarp knygų“. Tad jau nuo vaikystės autorę supo knygos, poetai ir rašytojai.

Kaip savo knygos pratarmėje sako pati autorė, jai visada patiko istorijos: žmonių, daiktų, pastatų, gatvių. Ji rašo: „Didžiąją dalį to, ką žinome apie gyvenimą, sukaupiame iš kitų žmonių pasakojimų apie praeitį. Prisiminimai yra subjektyvi istorija, tačiau kiekvieno žmogaus istorija yra ir pasaulio istorijos dalis.“

Į šią knygą autorė sudėjo dvylikos senųjų vilniečių pasakojimus apie šį miestą. Vietas, kurių jau nebėra, vietas, kurios išliko, nors ir pakitusios. Labiausiai džiaugiuosi tuo pačiu dalyku, kurį savo apžvalgoje minėjo ir Dovilė Filmanavičiūtė – kad Gabija dar spėjo išgirsti ir užrašyti tų dvylikos žmonių istorijas. Kai kurių pašnekovų šiandien, deja, jau nėra, bet jų istorijos išliks kartu su G. Lunevičiūtės knyga.

Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus.

Knygos turinys

Knygoje, kaip jau užsiminiau, parašytos dvylikos žmonių pasakojamos istorijos apie Vilnių. Kiekvieno pašnekovo prisiminimai vis kitokie, bet visi be galo įdomūs. Vieni pasakotojai Vilniuje gimę ir užaugę, kiti čia atsikraustę paauglystėje ar suaugus. Kai kurie gyveno Lenkijai priklausiusiame Vilniuje, kiti daugiau pasakoja apie laiką, kai Lietuva atgavo savo sostinę arba pasibaigus karui.

Knygoje rasite istorijų apie skirtingus Vilniaus rajonus – Senamiestį, Žvėryną, Rasas, Valakampius, Antakalnį ir kitus. Pašnekovai pasakoja apie gražiuosius pastatus, sunaikintus karo metu, kaip kito jų pačių namai ar jų apylinkės per gyvenimo laikotarpį, apie sutiktus žmones ir kažkada gyvavusias parduotuves, mokyklas. Daug tų vietų šiandien jau neegzistuoja, bet be galo įdomu sužinoti, kur buvo įsikūrę pirmieji lietuviški knygynai, mokyklos, kur prieš daug metų sukosi Vilniaus žydai, net kokios to meto taisyklės buvo pažeidžiamos laidojant Joną Basanavičių.

Žinau kiekvieną senamiesčio gatvelę, einu jomis ir prisimenu, kad čia gyveno draugas, čia buvo parduotuvė, o už kampo – biblioteka. Galbūt reikia tiek daug išgyventi vienoje vietoje, kad ji taptų tokia brangi. – iš Fanios Brancovskajos pasakojimo

Mano mintys

Į šią knygą tiesiog pasinėriau ir mintyse pati vaikščiojau po aprašomas Vilniaus vietas. Nors čia gyvenu tik šeštus metus, man jis jau tapo artimas ir mylimas, jame man tiek daug žavesio, kad nesinorėtų būti niekur kitur. G. Lunevičiūtės surinkti pasakojimai padėjo daug labiau praplėsti savo akiratį ir šį miestą pamatyti kitomis spalvomis.

Buvo be galo įdomu skaityti apie Vilniaus senamiestį bei Antakalnį, nes šios vietos man geriausiais pažįstamos, bet tiek daug apie jas dar nežinojau (o, turbūt, ir vis dar nežinau). Ką jau kalbėti apie kitus rajonus, kai kuriuose iš jų nė kojos dar nepadėjau. Knyga paskatino tik dar dažniau panagrinėti miestą, pakelti galvą į viršų ir pasigėrėti dailiais Vilniaus balkonais, paskaityti memorialines lenteles ant pastatų bei dažniau sustoti, apsidairyti po apylinkes – ir ne tik visiems puikiai žinomas, bet ir rečiau aplankomas.

Mane be galo žavėjo Birutės Verkelytės – Fedaravičienės, Juliaus Šalkausko, Dainoros Juchnevičiūtės – Vaivadienės ir Irenos Žemaitytės – Geniušienės istorijos. Man jos buvo tiesiog žavingos ir palikusios didį „wow“ įspūdį! Taip pat labai įtraukė Jekaterinos Špilevskojos pasakojimai apie Žvėryną, nes kaip tik tądien, kai skaičiau skyrių su jos istorija, ryte buvome išvaikščioję šį rajoną ir atrodė, kad visas jos apibūdintas vietas matau tiesiai prieš akis.

Iš tiesų, turbūt pasidžiaugti galėčiau kiekviena perskaityta istorija, nes negaliu apsakyti, kaip puikiai G. Lunevičiūtė visus pasakojimus surašė ant popieriaus lapo. Labai daug pasakojimams prideda ir iliustracijų gausa, tam tikrų vietovių nuotraukų palyginimai iš pasakojamo laikotarpio bei dabarties. Labai patiko ir tai, kad kiekviename skyriuje pristatoma ne tik atitinkamo žmogaus istorija, bet pasidalijama ir pasakojamam laikotarpiui aktualių žmonių ar vietų pristatymais. O žavu ir tai, kad kiekvienas skyrius prasideda žemėlapiu (žemėlapių mylėtojai – sukluskit!), kuris atitinka pasakojamo laikotarpio Vilnių, su to laiko gatvių pavadinimais bei pažymėtais, pasakojamai istorijai aktualiais objektais.

Vis dar mėgstu paklajoti po Vilnių. Kol žmogų kojos nešioja, po jį dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. – Iš Edmundo Gedgaudo pasakojimo

Šią knygą nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam, kuris nors kartą yra lankęsis Vilniuje. Kuo ilgiau esate čia buvę, tuo labiau jus užburs ši knyga.

Tikiu, kad svarbu susipažinti su miesto istorija tam, kad geriau jį suprastume ir dar labiau vertintume tai, ką jame turime. Mane šios istorijos tikrai paskatino dažniau jame vaikščioti, dairytis ir mintimis „fotografuoti“ tai, ką matau prieš akis, nes ateis laikas, kai matomų vietų tiesiog neliks. O kas jas prisimins, jei ne čia gyvenantys žmonės? 🙂

Nėra komentarų..

Palikite komentarą

Your email address will not be published.